Kiekvienuose namuose yra vaikiškų knygelių. Maži vaikai mėgsta jas vartyti, čiupinėti, klausytis, kaip tėtis ar mama skaito tai, kas jose parašyta. Kodėl svarbu vaiką nuo mažens pratinti prie knygų? Kaip parinkti tinkamą?

Konsultuoja vaikų psichologė „Mažojo princo“ fondo valdybos narė Liucyna Narkevič–Skurko ir trijų vaikų mama etnomuzikologė, TV laidų vedėja, „Mažojo princo“ fondo tarybos pirmininkė Loreta Sungailienė.

- Kiekviena mama žino, kad gerai kalbėti, dainuoti savo „pilvukui“. Jūs sakote, kad per nėštumą pravartu skaityti. Kodėl?

Liucyna Narkevič–Skurko: Nėščiajai gerai bendrauti su savo vaisiumi. Ne visos mamos sugeba dainuoti ar kurti pasakas, todėl knyga gali joms pagelbėti. Knygos neimame į rankas tada, kai esame blogai nusiteikusios, kai pykstame. Skaitydami esame ramūs arba nusiraminame, nes girdime savo monotonišką balsą. Knygos skaitymas sukuria gerą emocinę aplinką ir pilvelio gyventojas teigiamai reaguoja į mūsų ramų balsą. Toks pats efektas bus, jeigu jam dainuosime ar kursime istorijas ir kalbėsime su juo.

Loreta Sungailienė: Iš patirties galiu pasakyti, kad psichologės žodžiai yra teisingi. Laukdamasi pirmą kartą buvau jaunesnė, turėjau mažiau žinių ir patirties ir neskaitydavau balsu savo pilvelio gyventojui. Kai laukiausi antragimės dukters ir skaičiau savo vyresniam sūnui pasakas, jaučiau, kad mažylė pilvelyje reaguoja į mano balsą, kad jos judesiai tampa ramūs. Dabar, kai skaitau savo septynerių sūnui Viliui ir dvejų su puse metukų dukteriai Liepai, jauniausias, 6 mėn. sūnus Girius, irgi suklūsta, įsiterpia guguodamas. Matau, kad net mažyliui labai patinka girdėti mano balsą, kai skaitau vyresniems vaikams.

- Ar svarbu, kokią knygą skaitome pilvuko gyventojui, nes žodžių prasmės jis nesupranta?

L.N.S: Taip, nesupranta konkrečių žodžių prasmės, tačiau reaguoja į emocijas, todėl jeigu skaitysime knygą, kuri mus gąsdina, vaikelis jausis neramus. Nebūtina skaityti pasakos ar vaikiškos knygelės pilveliui, tačiau svarbu, kad knyga keltų pačiai mamai geras emocijas.

- Pagal kokius kriterijus parinkti knygą mažiukams vaikams, kurie knygelės patys išsirinkti dar negeba?

L.N.S.: Kol vaikutis labai mažas, svarbu skaityti jam eilėraštukus. Ritmas ir rimas padeda vystytis taisyklingai vaiko kalbai. Vaikas dažnai susižavi pamatęs rožinius viršelius ir blizgius knygos puslapius. Jeigu norime išmokyti savo mažylį gero skonio, parinkime tokias, kurias iliustruoja dailininkai profesionalai. Iliustracija tiek pat svarbi kaip ir tekstas, nes ji lavina fantaziją.

Vaikas, žiūrėdamas į paveikslėlį, kuria siužetą, o tai lavina jo mąstymą. Su mažiuku vaikučiu vartydami paveikslėlių knygeles patys tėveliai gali sukurti siužetą, pasakyti, kaip loja šuniukas ar mūkia karvytė. Jeigu įdomiai pateiksime knygelę, net ir mažas kūdikis susidomės ja, vedžios piršteliu paveikslėlius ir klausysis, ką jam sakote. Pirmosios knygelės paprastai yra storais lapais, kurioms nieko nenutinka, jeigu mažylis jas „paragauja“ ir pats dar negrabiai varto.

Aš esu už knygas nuo kūdikystės, tačiau abejoju, ar vaikui reikalingos vadinamosios vonios knygelės. Vonioje jis gali žaisti su žaisliukais, o knygai pagarbos derėtų mokyti nuo mažų dienų. Reikėtų vaikučiui aiškinti, kad knyga nėra mėtoma, kad ją reikia gražiai padėti į vietą. 
Vaikai labai skirtingi, vieni domisi vienomis knygelėmis, kiti – kitomis. Nereikia per prievartą jiems skaityti kokios nors knygutės, jeigu ji neįdomi. Stebėkime vaiką, jeigu nenori tos istorijos, kurią skaitome, padėkime knygą į šalį kuriam laikui ir paieškokime tokios, kuri mažylį sudomintų.

L.S.: Yra daug blizgių knygučių, kurios išties labai paviršutiniškos ir kažin ar vertos dėmesio. Bet stebėdama savo vaikus matau, kad jiems ir tokių reikia. Mūsų namuose yra visokių knygų, kartais vaikai gauna dovanų tokių, kokių pati nepirkčiau, ir pasidžiaugia jomis. Aišku, jos greit pabosta.

Vertingiausios ir mėgstamiausios yra tos, kurių tekstai prasmingi ir įdomūs. Manau, paveikslėlių knygos labai tinka tėvams, kurie turi gerą fantaziją ir moka vaikams gražiai papasakoti, ką jis slepia. Jos puikiai tinka mažiukams vaikams, nes, tarkim, iki metukų–pusantrų mažyliai nelabai sugeba išklausyti ilgą tekstą, o vartydami knygutes mielai klauso, ką mama papasakoja apie kiekvieną paveiksliuką. 
Aš tėvams patarčiau užsukti į biblioteką, kurioje knygelių pasiūla didžiulė. Dabar net naujagimis gali turėti skaitytojo bilietą, o mes sutaupysime pinigų ir galėsime knygeles pakeisti į kitas, jeigu vaikučiui nepatinka.

- Vieni vaikai, išmokę skaityti, labai mielai skaito vieną knygutę po kitos. Kiti daro tai tik mokytojų ir tėvų verčiami. Galbūt pomėgis knygai yra įgimtas?

L.S.: Man atrodo, kad pomėgis skaityti knygas yra perduodamas iš kartos į kartą. Labai retai nutrūksta grandinė ir skaitančių tėvų vaikai nenori imti knygos į rankas. Pratinti prie knygos reikia be prievartos. Mažylis gali išklausyti tik vieną sakinį ir nubėgti žaisti. Ir tegul. Arba gali piešti, žaisti, kai mes skaitome jam knygelę.

Pastebėjau, kad vaikams įdomiau klausytis, kai skaitau išraiškingai, padarau kokią nors veido grimasą arba pamačiusi eiliuotą tekstą sukuriu melodiją ir padainuoju. Tokie intarpai net ir judruolius nustebina ir padeda jiems susikaupti.

L.N.S.: Kai skaitome vaikams knygutę, nesvarbu, dieną ar prieš miegą, mokome juos sukaupti dėmesį. Tai labai svarbu, nes mokytojai skundžiasi, kad vaikai nesukaupia dėmesio, jeigu pateikiama tik žodinė informacija. Atrodo, išklauso, bet nieko neatsimena. Vaikas, kuriam nuo mažens skaitome, pripranta girdėti ir jam lengviau mokykloje įsiminti, ką pasakė mokytoja.

L.S.: Skaityti balsu rekomenduojama ir vyresniems vaikams, kurie jau  patys moka tai daryti, nes maždaug iki dešimties metų dar negali tinkamai suvokti perskaityto teksto ir paskui papasakoti mokykloje, ką skaitė. Labai gerai, kai knyga perskaitoma du kartus, kartą tai padaro vaikas, o kitą kartą – kuris nors tėvų ir jiedu kartu panagrinėja knygą.

L.N.S.: Pradinukas dar labai sutelkia dėmesį į pačias raides – ne į teksto esmę ir nuėjęs į mokyklą dažnai nesugeba papasakoti, ką perskaitė. Todėl išties neįkainojama yra tėvų pagalba. Netingėkime paskaityti su vaiku knygą, nes jo galvytėje liks kur kas daugiau informacijos.

- Daugelis tėvų stengiasi kuo anksčiau išmokyti vaiką skaityti, ar tikslinga tai daryti?

L.S.: Mano mana sako, kad aš triskiemenius žodelius perskaitydavau būdama trejų. Mano sūnus gana anksti pažino raideles, bet jam sujungti jas į garsus nelabai sekėsi. Manau, kad visi mūsų vaikai yra skirtingi ir tėvams reikia stebėti vaiką, ar jis nori mokytis skaityti. Aš eidama per miestą savo sūnui garsiai skaitydavau užrašus ant parduotuvių, gatvių pavadinimus ir jam tapo įdomu pačiam išmokti tai daryti. Jam buvo penkeri, kai pamačiau, kad nori skaityti, tada, kad būtų lengviau mokytis, išdainuodavau kiekvieną raidę ir melodingai jungdavau garsus.

Tai labai padėjo. Esu griežtai prieš tai, kad vaikas būtų mokomas skaityti per prievartą, nes tėvai, norėdami išugdyti vunderkindą, gali išugdyti vienišą ir uždarą jaunuolį. Tai liečia ne tik skaitymą, o bet kokį lavinimą per prievartą.

L.N.S.: Manau, kad reikia įvertinti savo pačių galimybes, ar žinome, kaip vaiką mokyti skaityti. Jeigu vaikas labai nori išmokti, mums pavyks, bet jei nenori, gal geriau palikti tai mokytojams, kurie turi įvairių metodikų ir žino, kaip taisyklingai tai daryti. Jeigu mes skaitysime balsu savo mažyliams, perduosime jiems tiek informacijos, kad nemokėjimas skaityti atėjus į mokyklą bus tik smulkmena, su kuria pedagogui prižiūrint labai greitai susidoros.

L.S.: Vaikai, kurių tėvai neskaito ir nuo mažens nėra girdėję skaitymo balsu, neturi patyrimo, kad kartu skaitant ir kalbantis galima maloniai ir turiningai praleisti laiką. Tėveliai, kurie matydami, kad vaikui sunkiai sekasi skaityti, verčia skaityti papildomai ir jam nepadeda, padaro meškos paslaugą, užkoduoja išankstinę nemeilę skaitymui.

Skaitymas balsu gali tapti labai gražiu šeimos ritualu, nes pasiklausiusiems norisi ir garsiai aptarti tai, ką perskaitėme. Skaitykime ne tik mažiems vaikams, bet ir paaugliams. Su knyga rankose galima įveikti ir kai kurias paauglystės bėdas.




Hiperaktyvus vaikas

 Kaip atrodo hiperaktyvus žmogelis?
Tikslaus apibrėžimo, kas yra hiperaktyvus vaikas, kol kas nėra, nes tai dar ne iki galo ištirtas psichikos sutrikimas. Tačiau specialistai sutaria, kad tai – savikontrolės ir socialinio elgesio raidos sutrikimas. Jis, deja, yra nepagydomas. Pasak Kretingos psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių psichiatrės Teresės Ramanauskienės, hiperaktyvumo sutrikimas yra lėtinis. Jis prasideda vaikystėje ir gali tęstis net vaikui užaugus. Šis sutrikimas neigiamai veikia vaiko gyvenimą namuose, mokykloje ir bendruomenėje. Psichiatrų duomenimis, hiperaktyvių vaikų yra 3–5 proc.
 
Šį sutrikimą mažyliui galima diagnozuoti tada, kai ilgiau nei 6 mėnesius trunka bent 8 toliau išvardyti požymiai:
● Vaikas dažnai nenustygsta vietoje, nuolat mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje.
● Sunkiai ramiai nusėdi net tada, kai to reikalaujama – valgant, piešiant ir pan.
● Jį lengvai išblaško pašaliniai dirgikliai.
● Nekantriai trypčioja ir nervinasi, kai tenka ko nors palaukti.
● Dažnai skuba atsakyti į klausimą, nors dar neišgirdo jo viso.
● Niekada nebaigia piešti, daryti namų darbų, nesutvarko žaislų.
● Sunkiai susikaupia atlikdamas tam tikras užduotis (rašydamas, mokydamasis ar net žaisdamas).
● Dažnai nebaigęs vienos veiklos ją meta ir imasi kitos.
● Ypač daug kalba, klausinėja, komentuoja, įsiterpia į kitų pokalbius.
● Dažnai trukdo kitiems – kišasi į kitų vaikų žaidimus, reikalauja dėmesio.
● Paprastai atrodo, kad niekada neklauso, kas jam sakoma.
● Dažnai pameta savo daiktus, būtinus mokykloje ar namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).
● Neretai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (neapsidairęs išbėga į gatvę).

 

Kaip elgtis su hiperaktyviu vaiku?
Anot psichiatrės T. Ramanauskienės, blogai, kai tėvai nekreipia dėmesio į hiperaktyvumo simptomus, vildamiesi, kad vaikas juos išaugs. Tai gresia papildomomis bėdomis – nerimo sutrikimu, depresija, savižudišku elgesiu. Todėl auklėjant hiperaktyvų vaiką, tėvams rekomenduojama vadovautis tokiais pagrindiniais principais:
● Vaikas turi tuoj pat pajausti savo elgesio pasekmes, todėl jį reikia girti, kai jis gražiai elgiasi, o kai blogai – drausminti.
● Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus. Todėl kai nenuorama būna geras, tėveliams rekomenduojama jį apkabinti, paglostyti, paskatinti maža dovanėle, saldumynais ar ypatingomis išvykomis.
● Stenkitės, kad visų šeimos narių reikalavimai vaikui būtų vienodi. Negali tėtis drausti, o mama atlaidžiai šypsotis ir leisti mažyliui netinkamai elgtis.
● Problemiškas situacijas reikėtų pasistengti planuoti iš anksto, pvz., jeigu su vaiku išsiruošiate į svečius, aptarkite, kokio elgesio iš jo tikitės. Priminkite, kokio paskatinimo vaikas gali tikėtis, jeigu bus mandagus ir gražiai elgsis.
● Nuolat prisiminkite, kad jūsų vaikas kiek kitoks, taip bus lengviau išlikti atlaidesniems ir supratingesniems. Pasistenkite išsaugoti humoro jausmą.
● Ir svarbiausia – išmokite atleisti savo atžalai. Kiekvieną vakarą, kai vaikai užmiega, prisiminkite jų elgesį ir jiems atleiskite. Atsikratykite pykčio, nusivylimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie dieną kilo dėl mažojo nenuoramos elgesio.

......................................................................................................

Pažink savo vaiką

 

Ožiaragiukas (XII.23 – I.20)

 

Šiam vaikui būtina visada logiškai paaiškinti, ką, kaip ir kodėl reikia daryti. Jis turi jausti, kad namai – tvirtovė, kur išsipildys slaptos jo viltys ir niekas neskriaus. Tada jis anksti taps pilnaverčiu šeimos nariu, padės tėvams. Ožiaragiukai taupūs, todėl drąsiai galite duoti jam dovanų pinigų – juos išleis tik labai atidžiai apgalvojęs.

Pradėję eiti į mokyklą sausio mėnesį gimę vaikai negreitai įauga į pamokų rengimo ritmą. Iš pradžių tėveliams teks juos kantriai konsultuoti, patarti. Vėliau – nebus jokių problemų.

Šie vaikai visada elgiasi apgalvotai, gali užsispirti ir viską daryti priešiškai. Nusikaltusio vaiko pernelyg nebarkite, bet mokykite ištaisyti klaidą ir už tai pagirkite. Ožiaragiukai nemėgsta nepelnytų pagyrų - su jais reikia kalbėti logiškai ir trumpai.

Šie mažyliai itin jautrūs, draugus renkasi labai atsargiai ir jų turi nedaug. Įžeidimo ar skriaudos labai ilgai nepamiršta.

 

Vandeniukas (I.21 – II.19)

 

Vandeniukai – žavūs, lengvai bendraujantys su aplinkiniais vaikai. Jiems patinka, kai su jais elgiamasi kaip su suaugusiais. Šie vaikai linkę nuolat pažeidinėti draudimus, todėl neribokite jų asmenybės jokiais nereikalingais draudimais. Tačiau jei nusileisite dėl esminių dalykų – turėsite nusileisti nuolatos. Tada vandeniukas pajus jūsų silpnumą ir nustos jus gerbti.

Vandeniukai labai užsispyrę, žino, ko nori, bet viduje labai protingi. Juos įtikinti padeda loginiai paaiškinimai.

Šie vaikai mėgsta domėtis viskuo, kas nauja. Juos traukia suaugusiųjų pasaulis, yra linkę daug skaityti, mėgsta muziką. Jei namuose yra mažesnių vaikų, vandeniukai noriai jais rūpinasi. Didelį džiaugsmą jiems suteikia ir naminiai gyvūnėliai.

Vandenis labai impulsyvus. Greit supyksta, greit ir atleidžia. Bendraamžių kolektyve jaučiasi laisvai, tačiau kartais žaidžia atokiai nuo kitų, nes yra šiek tiek individualistas.Vandeniams kartais užeina darbštumo ir neramumo priepuoliukai. Kartais jis nori linksmintis ir šėlti.

Vandeniukai mokosi lengvai, mielai sėdi prie knygų. Mergaitės mėgsta puoštis. Skatinkite vaiką dalyvauti olimpiadose – jis turi galimybę pasiekti puikių rezultatų.

 

Žuvys (II.20 – III.20)

 

Tai mieli ir nuoširdūs vaikai, tačiau jei kas jiems nepatinka, nepriversi daryti. Žuvytės nevalgys to, kas joms nepatinka, nesirengs nepatinkančiu drabužėliu. Jei ką nors padarysi prieš žuvyčių norą, ilgai demonstruos savo nuoskaudą.

Žuvytės - jautrūs ir jausmingi vaikai, mėgsta vaidinti, deklamuoti, pasakoti. Tokiems vaikams reikia scenos, nes jiems labai svarbu pasirodyti.

Nors šio ženklo vaikučiai turi puikią atmintį, tačiau nesistengia mokytis labai gerai. Dažniausiai gerai mokosi tų dalykų, kur gali pasiremti savo įgimta vaizduote bei fantazija. Nuo pat mažens domisi įvairiais paslaptingais gamtos reiškiniais, burtais.

Šie vaikai niekada nemeluoja, visada tiki tuo, ką sako, tačiau dažnai sunkiai atskiria tikra nuo netikra. Jie mano, kad visi žmonės geri, todėl nusivylę stipriai kenčia.

Būtina ugdyti žuvyčių savarankiškumą, įtikinti , kad viską gali padaryti pačios.

Šie vaikai visada padeda kitiems, moka užjausti ir paguosti nelaimėje, tačiau labai svarbu, kokioje aplinkoje mažoji žuvytė auga, nes iš aplinkos sugeria visa: ir gera, ir bloga.

 

Avinukas (III.21 – IV.21)

 

Šie vaikai turi daug gyvenimo energijos. Jie judrūs, daug sportuoja ir daug skaito. Avinukams labai sunku padaryti pradėtą darbą iki galo. Visada kupini naujų idėjų, kurias dažnai pamišta atskleidę kitiems.

Mokykloje garai mokosi tų dalykų, kurie jiems patinka. Kas nepatinka, to nesimoko. Nepriversite. Tokie vaikai dažnai turi lyderių savybių.

Avinukai nelabai jaudinasi, ką apie juos mano kiti. Svarbu, ką mano ir jaučia jis pats, todėl tėvų pareiga yra paaiškinti vaikui, kad jis nėra pasaulio centras, kad privalo galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus.

Avinukai labai impulsyvūs. Nemėgsta, kai jiems pamokslaujama. Greit supyksta ir greit atleidžia. Su jais reikia kalbėtis trumpai ir logiškai.

Avinukams svarbu priminti, kad privalo paruošti pamokas, nes, kitu atveju, jie žais iki vėlumos ir pamirš.

Avinukas – kilnios sielos žmogus, kurį būtina mokyti diplomatijos. Jis privalo įveikti savo impulsyvų pyktį. Gyvenime išlaidus, nes jam rūpi svarbesni dalykai, negu pinigai. Mokykite jį taupumo.

 

Jautukas (IV.22 – V.21)

 

Tai mielas, švelnus, prieraišus, dažnai labai gražus vaikas. Jam reikia daug meilės, nes jo mažutėje širdelėje slypi baimė, kad jo niekas nemyli. Jautukai mėgsta gražiai rengtis, puoštis. Jie visada gerai žino, ko nori, ir atkakliai to siekia. Šiems vaikams sunku pereiti nuo vieno dalyko prie kito, todėl negalima skirti dviejų užduočių iš karto.

Auklėjant jautukus, labai svarbu nebūti nei per daug atlaidiems, nei per daug griežtiems. Jei jam švelniai ir protingai paaiškinsi, kad būtina atlikti tam tikrus dalykus, jis jus supras. Nerimtų samprotavimų ir pamokslų šie vaikai paprasčiausiai nesiklauso.

Pasistenkite ugdyti jautuko iniciatyvą ir pasitikėjimą savo jėgomis, plėsti jo akiratį. Kai jautukas pradeda lankyti mokyklą, iš pradžių jam reikia padėti mokytis pamokas. Nepasitikėjimas savimi gali būti kliūtis mokykloje. Jautukams neblogai sekasi visi rankomis atliekami darbai. Tai ir reikia skatinti, nes dirbdamas rankomis jis tobulina savo protą.

Dažnai jautukai domisi menais, istorija. Moka taupyti pinigus. Labai geri tų sričių specialistai, kur gali išreikšti įgimtą grožio pajutimą. Yra smaližiai.

 

Dvyniai (V.22 – VI.21)

 

Tai judrūs, norintys daug žinoti vaikai. Lengvai susidraugauja, lengvai bendrauja. Kai draugai tampa jiems neįdomūs, taip pat lengvai be jokio sąžinės graužimo juos praranda. Jie gali vienu metu dirbti kelis darbus ir negali pakęsti monotonijos.

Dvynukams labai svarbu augti jaukioje namų aplinkoje. Šie vaikai labai sunkiai išgyvena šeimyninius konfliktus, nors stengiasi to neparodyti. Jie aplamai nelinkę rodyti savo jausmų, bet nori namuose visada jaustis saugūs ir tikisi bet kada sulaukti tėvų paramos.

Dvyniai mėgsta tvarką, bet nelabai nori tvarkytis. Jie lengvai įgyja naujų įpročių, bet lengvai juos ir praranda. Jei nenorite, kad jūsų vaikas užaugtų diletantas, būtina ugdyti jo atkaklumą ir valią.

Dvyniai greit susidomi naujomis idėjomis, todėl gali gerai mokytis, tačiau tose srityse, kur reikia ilgalaikio darbo ir pastangų, pavargsta, jiems pasidaro nuobodu, todėl ieško tokios veiklos srities, kur įdomiau. Dvynukų žinios dažnai gali būti paviršutiniškos, tačiau gyvenime juos gelbsti gera atmintis ir mokėjimas apeiti tai, ko nežino. Dvynukus būtina nuolat skatinti daryti tai, kas jiems labiausiai sekasi. Tada jie nors dalinai išmoks atsikratyti savo paviršutiniškumo.

Kad mažiau pavargtų mokykloje, dvynukams būtina daug žaisti gryname ore, ramiai miegoti ir sportuoti.

Šie vaikai moka pritapti prie kompanijos, laisvai juokauja ir linksminasi. Domisi sapnais ir mistika. Tačiau nepamirškite išmokyti jų ilsėtis, vengti nervinio pervargimo, nes pervargę jie lengvai puola į depresiją.

 

Vėžiukai (VI.22 – VII.22)

 

Tai jausmingi, jautrūs ir dažnai verkiantys vaikai. Jiems būtina skirti daug meilės ir šilumos. Su jais reikia būti nuoširdiems, užjausti ir mylėti visa širdimi. Vėžiukai labai greitai pajunta nenuoširdumą ir netikrą užuojautą, tad neveidmainiaukite. Jie turi įvairių baimių, pav., bijo tamsos ir vienatvės, todėl visada būtina juos padrąsinti ir palaikyti.

Vėžiukai labai patiklūs, prieraišūs ir mylintys namus. Jiems būtinas nuolatinis tėvų dėmesys, o nepagarbą ir nedėmesingumą labai jautriai išgyvena..

Vėžiukai yra pedantiški smulkmenose. Jei ką nors tvarkys, tai ypatingai kruopščiai, nors reguliariai tvarkytis nemėgsta.

Vėžiukams svarbu visada ir su visais palaikyti gerus santykius. Šio ženklo vaikai niekada nepamiršta šiurkštaus žodžio ir kritikos jų atžvilgiu.

Vėžiukus būtina nuolat padrąsinti, nes jie nelabai pasitiki savimi. Labai jautrūs kitų nuomonei, sunkiai adaptuojasi kolektyve. Skatinkite vėžiuką draugus kviestis į namus, nes namų teritorijoje jis jaučiasi saugiausiai.

Mokykloje vėžiukams svarbu ne dėstomas dalykas, o tai, koks žmogus jį dėsto. Mylimo mokytojo dalyką jis mokysis puikiai, nors per pamokas gali būti nedėmesingas, svajoti.

Būkit atsargūs – gėris, grožis ir blogis vėžiuką jaudina vienodai.

 

Liūtukai (VII.23 – VIII.23)

 

Tai labai energingi ir kūrybingi vaikai. Mėgsta pasigirti. Turi polinkį būti lyderiu, vadovu. Nori visur pirmauti ir įsižeidžia, jei kas iš to pasišaipo. Niekada neįžeiskite jo orumo ir laikykitės duoto žodžio, nes liūtukai neatleidžia nedorumo. Mokykite jį nusileisti kitiems, kalbėkite kaip lygus su lygiu.

Liūtukas gali lengvai įžeisti šalia esantį žmogų, todėl aiškinkite jam, kad reikia gerbti kitų orumą. Išmokykite liūtuką valdyti pyktį. Juk sieloje jis geraširdis ir doras, nors savo neapgalvotais poelgiais dažnai sulaukia žmonių apkalbų. Šio ženklo vaikai dažnai mano, kad yra nepakankamai vertinami.

Liūtukų gabumus ir polinkius reikia ugdyti nuo mažens. Skatinkite juos lankyti įvairius būrelius, „spauskite“ prie knygų.

Išoriškai liūtas labai stiprus, o sieloje pažeidžiamas. Jis mielas, lengvai bendraujantis, tačiau drauge ir labai ambicingas.

 

Mergelė (VIII.24 – IX.22)

 

Mergelės ženklo vaikai kantrūs, švarūs ir pareigingi. Jie puikiai laikosi šeimos gyvenimo taisyklių, nori pastovaus ir žinomo gyvenimo tvarkaraščio. Nemėgsta permainų ir bijo netikėtų pasikeitimų. Jiems patinka viskas, kas logiška, tikslu ir konkretu. Mergelės labai tvarkingos, smulkmeniškai pedantiškos, nors bendrą tvarką palaiko sunkiai.

Šie vaikai iš tėvų tikisi visokeriopos paramos ir garantijų, kad nebus palikti likimo valiai. Didžiulė trauma mergelėms – tėvų skyrybos. Mergelės ženklo vaikai nereikalauja iš tėvų daug dėmesio ir rūpestingumo, tačiau ištikus sunkumams tikisi sulaukti užuojautos ir paguodos. Kuo mažiau priekaištaukite mergelei, nes šie vaikai linkę įsivaizduoti esą kalti ir dėl to labai išgyvena. Mergelės taip pat linkusios kritikuoti kitus, todėl taip susikuria sunkumų. Išmokykite nors nedaryti to balsu.

Mergelės lengvai perima tėvų įpročius, o atsikrato sunkiai, todėl atidžiai stebėkite save.

Mokytojas šiems vaikams – didžiulis autoritetas, todėl jų pasikeitimą mergelės sunkiai išgyvena. Jie mokosi gerai ir stropiai, dažniausiai turi gerą atmintį. Jei mergelės pradeda blogai mokytis, vadinasi, turi neišspręstų emocinių problemų. Padėkite mergelei tas problemas išspręsti, nes ji linkusi laikytis vienos formos.

Šie vaikai – labai sąžiningi ir teisingi, tačiau sugeba įžiūrėti pačius blogiausius kitų bruožus. Išmokykite vaiką daryti tai neištariant garsiai – mažiau įsigis priešų. Mergelės labai jautrios nepelnytai bausmei. Be priežasties niekada nepriekaištaukite jiems.

 

Svarstyklės (IX.23 – X.23)

 

Po svarstyklių ženklu gimę vaikai labai gražūs, mėgsta grožį ir jį supranta, bendraudami su aplinkiniais ieško taikos ir harmonijos. Jiems būtina anksti susiformuoti vertybių sistemą, nes vėliau ši sistema jiems tampa nekeičiama. Svarstyklės nenori būti lyderės, bet siekia draugauti ir bendradarbiauti su kitais. Savo vidinius išgyvenimus slepia giliai savyje, todėl dažnai atrodo, kad jiems niekas nerūpi. Netikėkite, tai netiesa.

Svarstyklių ženklo vaikai lengvai bendrauja su žmonėmis. Tai idealistai ir tiesos ieškotojai. Jiems būdingas pareigos jausmas. Jei mažasis svarstykliukas nelabai atviras su tėvais, tai rodo, kad pašlijo jo ir tėvų tarpusavio santykiai.

Iš išorės svarstykliukas atrodo gležnas ir silpnas, tačiau viduje jis nepaprastai atsparus ir tvirtas, nekeičiantis savo nusistatymų. Prieš ką nors nuspręsdamas, labai ilgai ir rimtai svarsto.

Svarstykliukai draugiški ir komunikabilūs, lengvai susiranda draugų ir taip pat lengvai išsiskiria, kai draugai nusibosta. Gilinkite svarstykliško jausmus, mokykite užuojautos ir šeimyniškumo.

 

Skorpioniukai (X.24 – XI.22)

 

Skorpioniukai – vaikai, turintys be galo daug energijos, todėl reikia sudaryti jiems sąlygas tą energiją išlieti. Priešingu atveju, jie bus kaprizingi, užsispyrę ir darys viską atvirkščiai. Skorpioniukai labai smalsūs, visada nori pasiekti savo. Juos auklėjant visiškai netinka įsakantis tonas ir kategoriški draudimai. Šiems vaikams reikia kantriai aiškinti, pateikti žodinių argumentų. Tada jie išklausys jus ir supras.

Skorpioniukams būdingas kritiškas mąstymas, jie dažnai abejoja kito nuomone. Šie žmonės nesąmoningai sugeria iš aplinkos ir gera, ir bloga, todėl turite žinoti, su kuo jis draugauja, be to, skorpioniukas daug ką perima iš jūsų.

Vidinis skorpiono pasaulis labai neramus ir jausmingas, nors išorėje dažnai to nematyti. Jis moka apginti savo teises.

Mažuosius skorpioniukus kamuoja vaikiškos baimės. Broliuko ar sesutės atsiradimas skorpioniukui didelis stresas.

Skorpioniukai gali mokytis labai gerai, tačiau gali ir demonstratyviai nesimokyti taip demonstruodami savo nepriklausomybę. Reikia išnaudoti įgimtą skorpionų savybę parodyti save. Jei jis supras, kad geriausiai pasirodyti gali mokydamasis, tai jis iš kailio nersis, kad tik tai pasiektų. Skorpioniukai turi daug neišnaudotos energijos, todėl skatinkite juos lankyti sporto sekcijas. Skorpionas visada supras, jei jam meluosite. Jei įžeisite, niekada neatleis. Pagirkite, jei jis to vertas – atiduos jums visą savo širdį.

 

Šauliukai ( XI.23 – XII.22)

 

Šauliukai labai teisingi, kupini vilčių ir gyvenimo džiaugsmo. Lengvai pasiduoda atvirumui. Jiems būtina laisvė ir pasitikėjimas. Smulkmeniška kontrolė ir perdėta globa gali sugadinti tėvų ir vaikų santykius. Šauliai labai griežtai laikosi taisyklių, tereikia tik juos su jomis supažindinti.

Aklėdami remkitės jo pareigos ir garbės jausmais ir tada šauliukas iš visų jėgų stengsis pateisinti jūsų pasitikėjimą.

Šie vaikai darbštūs, puikiai mato tikslą, tik reikia juos išmokyti kreipti dėmesį į detales. Jiems labai rūpi pažymiai, pagyrimai, todėl svarbu laiku pastebėti šauliukų gerai atliktą darbą.

Jei šauliukui kas nors nepavyksta, jis pradeda nervintis, veltis į konfliktus, tiesiai ir atvirai kovoja už save ir už savo teises. Autoritetą jis stengiasi užkariauti ir visuomenine veikla.

 

 

TĖVŲ PAVYZDYS - GERIAUSIA VAIKO MOKYKLA

 

(straipsnis iš http://www.moteris.lt/lt/naujienos/santykiai/psichologija/tevu_pavyzdys__geriausia_vaiko_mokykla/ )

 

Visi nori vaiką užauginti geru žmogumi, kad jis būtų laimingas. Tačiau tikrai ne kiekvienu vaiku tėvai gali džiaugtis ir didžiuotis. Kaip auklėti, kad vėliau nereikėtų nusivilti ir gėdytis savo vaiko poelgių?
Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė
Jei mama ar tėtis giriasi, kad vaikas geras, dažniausiai turi galvoje, kad paklusnus, nuolankus, paslaugus ir mandagus. Ar tai reiškia, kad auga geras žmogus? Ar geras yra tuo pačiu metu ir laimingas?
Tėvai vaiką moko būti geru, nes nori, kad gyventų laimingai. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas. Turbūt visi pažįstame gerų žmonių, kurie ko nors paprašyti negali atsakyti „ne", jiems svarbiau išpildyti kitų prašymus, nei pasirūpinti savo poreikiais. Tokie žmonės geri kitiems, bet blogi sau. Ir dėl to dažnai jaučiasi esantys aplinkybių aukos, daro viską, ko paprašyti, ir tyliai pyksta. Kartais ant to, kuris kažko paprašė, bet dažniausiai ant savęs. Jie nesijaučia laimingi.
Manau, kad iš tiesų laimingas yra tas, kuris moka laiku pasakyti „ne", geba pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Net Biblijoje parašyta: „Mylėk savo artimą kaip pats save." Kuris nemyli savęs, nelabai gali nuoširdžiai mylėti ir kitų. Kuris nepasirūpina savimi, tam sunku pasirūpinti ir kitais. Šį teiginį gerai iliustruoja lėktuve galiojanti taisyklė: „Jeigu skrendate su vaiku, atsitikus nelaimei deguonies kaukę pirma turite užsidėti pats ir tik paskui uždėti vaikui." Taisyklė tarsi prieštarauja mūsų sampratai apie gerą žmogų, tačiau moko mus elgtis atsakingai: jeigu pritrūksime deguonies, neišgelbėsime ir vaiko. Jeigu „neįkrausime" savo „baterijų", negalėsime „spinduliuoti" ir kitiems.
Vaikas, kurį mama ir tėtis dažnai apkabina, paglosto, paguodžia, kaip kempinė sugeria geras emocijas, mokosi gerumo. Tačiau ar jis, myluojamas ir čiūčiuojamas, skatinamas niekada neskriausti kitų, neužaugs „šiaudadūšiu" naivuoliu, nemokančiu už save pakovoti? Gal neverta vaiko mokyti gerumo, užuojautos, paslaugumo? Gal iš tiesų geriau tegul mokosi prisitaikyti ir pasirūpinti savimi?
Gerumas ir atjauta daro mus žmonėmis. Ir nuostabu, kai mažylis to mokosi iš tėvų, juos stebi ir kopijuoja. Tačiau vaikas iš tėvų gali išmokti ir sugebėjimo pasirūpinti savimi, tapti tvirtu, geru žmogumi, kuris ne tik kitus užjaučia, bet ir sugeba pasakyti „stop" skriaudikams.
Kaip pasipriešinti neteisybei, parašyta Biblijoje: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį." Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas." Bet tai reikštų tapti auka, kuri nestabdo blogio savo neveiklumu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas taip mušti nebegali: jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju.
Tėvai tokio atsako į smurtą vaiką gali išmokyti gana anksti. Dažnai net labai mažas vaikas supykęs tėvams kanda, muša ar gnybia. Jie į tai reaguoja: pyksta, bara, taip pat įgnybia mažyliui, kad šis žinotų, kaip skauda, arba suvaidina verkiančius ir demonstruoja nuskriaustos aukos poziciją. O vaikas iš tėvų reakcijų mokosi. Ir, deja, ne to, ko norėtume, nes nei duoti atgal, nei verkti kamputyje nėra geriausia išeitis. Stabdyti vaiko smurtą būtų geriausia mylint begaline tėviška meile ir apsaugant jį nuo galimybės muštis. Tėveliai turi tvirtai, bet be pykčio paimti rankytę ir žiūrėdami vaikui tiesiai į akis pasakyti: „Stop, neleisiu. Man skauda". O jeigu vaikas ir toliau pyksta, bando muštis, gali taip daryti ir sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol jis supras, kad pyktį galima išlieti ir kitaip. Tėveliai gali pamokyti, kaip, pvz., paskatinti išsikalbėti.
Kokią nors šunybę iškrėtęs vaikas neretai išgirsta, kad yra blogas. Ar tai jam neatriša rankų daryti tai, ką nori („Vis tiek esu blogas")? Ar paaiškinti vaikui, kad tėvelių pyktis dėl kokios nors šunybės nerodo, kad jis yra blogas, tik blogai elgiasi? O gal elgtis priešingai: blogai besielgiantį vaiką dažniau girti, kad pateisintų gerą nuomonę, paaiškinti, ko iš jo tikimasi?
Tėvai yra tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdamas vaikas susidaro nuomonę apie save, susikuria savo paties vaizdą. Jeigu nuolat kartojame: „Tu blogas", vaikas tuo patiki. Tuomet lieka tik pateisinti savo vardą blogu elgesiu. Todėl geriau vertinti ne vaiką, bet jo elgesį: „Tu esi geras vaikas, tik dabar blogai pasielgei", ir nepamiršti bent retkarčiais pagirti, kai pasielgia gerai: „Matai, sakiau, kad tu geras, tinkamai pasielgei."
Ar ugdant vaiko geranoriškumą turi įtakos tai, kad jis dažnai girdi, kaip tėveliai apkalba gimines, kaimynus ar televizijos žvaigždes? Gal ne tik vaiką, bet ir visus kitus reikėtų tik girti, pastebėti tai, kas gera, nekritikuoti?
Taip, vaikas mokosi vertinti kitus pagal tai, kaip tai daro tėvai. Jeigu pabrėžiame, kas gražaus, gero nutiko, ir vaikas mokysis pasidžiaugti kitų sėkme. Jeigu tėvai su piktdžiuga pastebės, kad kažkas suklydo, vaikas elgsis taip pat. Bet jeigu suklydusį atjaučia, ir vaikas atjaus.
Vaikas išgirsta daug pasakų. Namie, darželyje, pas močiutę. Ar skaityti tik gražias, be blogų veikėjų? O gal paaiškinti, kodėl jie blogi?
Bet kurios šalies iš kartos į kartą perduodamos liaudies pasakos (ne H.K. Anderseno sukurtos) visada baigiasi gerai. Jos moko vaikus, kad gyvenime yra ir gėrio, ir blogio. Ir nesvarbu, koks siaubas nutiktų tikrovėje, viskas gali baigtis gerai. O atjautos vaiką galime išmokyti uždavę tokį klausimą: „Ir kas turėjo nutikti tai raganai, kad tapo tokia pikta?"
Konkretūs veiksmai įtaigesni nei žodžiai. Gal kartu su vaiku pažaisti ligoninę, paslaugyti meškiuką ar lėlę, įrengti lesyklėlę šalia namų, aplankyti globos namų vaikus?
Ne pagal tai, ką mes kalbame, vaikas mokosi būti geras ir atsakingas, bet pagal tai, ką darome kasdien. Kaip rūpinamės sergančiais artimaisiais ar savo senais tėvais, kaip reaguojame į per televiziją rodomą nuskriaustą šuniuką. Kaip padedame garbaus amžiaus kaimynei užnešti sunkų krepšį, renkame šiukšles, rūpinamės gamta ir vienas kitu. Vaikas stebi, dalyvauja ir kartoja mūsų elgesį.
Kaip vaiką mokyti atjautos? Gal paprašyti pagalbos (pvz., atnešti pagalvėlę, tuomet mama ar tėtis galėtų prigulti ir pailsėti, paduoti akinius), kad patirtų, kaip smagu padėti kitam?
Jeigu tėvai vaiką apgaubs šiluma ir rūpesčiu, bet nieko neprašys, tikėtina, užaugins egoistą, kuris mokės tik reikalauti iš kitų, bet nesugebės duoti. Todėl leiskime vaikui išvirti arbatos, kai esame pavargę, kartu tvarkyti namus, kol dar mažas ir labai nori tai daryti, įvertinkime jo pastangas pasakyti mums gerą žodį. Pajutęs malonumą būti naudingas, norės vėl tai pakartoti ir patirti.
Atjautos galime mokyti netgi tuomet, kai vaikas kariauja žaisdamas kompiuterinį žaidimą, žiūri veiksmo filmą. Užuot draudę tai daryti, kartais prisėskime šalia ir pažaiskime ar pažiūrėkime kartu, pakomentuokime tai, kas vyksta kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Jeigu kas nors nužudomas, galime pasakyti, kad tas nelaimėlis yra kažkieno tėtis arba sūnus ir kad mama ar vaikai labai liūdės. Paklauskime savo vaiko: „Gal būtų galima kitaip, nežudant, pasiekti tikslą?" Filmo veikėją, kurį sužeidė, užjauskime: „Matyt, jam labai skauda." Pasiūlykime savo variantų, kaip pasielgtume būdami veikėjo vietoje. Kalbėkime be pamokymų ar kritikos. Tiesiog parodykime savo pasaulėžiūrą, kurią vaikas mielai priims, jeigu jos nebruksime prievarta.